Valantiejus, A. (1999) “Teorinių prielaidų ir sąvokų sistema J.Alexanderio sociologijoje. Skiriamieji neofunkcionalizmo bruožai”, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 3(1), pp. 40–56. doi:10.15388/SocMintVei.1999.1.6845.
Teorinių prielaidų ir sąvokų sistema J.Alexanderio sociologijoje. Skiriamieji neofunkcionalizmo bruožai
Santrauka
Šio straipsnio tikslas - išnagrinėti mūsų dienomis besiformuojančios neofunkcionalizmo sociologijos sąvokas ir gretinant atskleisti jų tarpusavio ryšius. Kartu bandysime pateikti originalaus ir šiuolaikiško J.Alexanderio sociologijos projekto metmenis. Vienas iš svarbiausių šio projekto privalumų - sugebėjimas išlaikyti skirtingų teorinių atskaitos taškų pusiausvyrą ir aiškiai įvardyti konkrečių sociologijos tradicijų poveikį šių dienų empirinio mokslo raidai. Svarbu pažymėti, kad autoriaus metodiškai parengta sistema pasinaudotina, sudarant ir konkretaus empirinio tyrimo programą. Būtų galima teigti, kad aptariamoji neofunkcionalizmo kryptis atveria naujų perspektyvų įvairioms pastarųjų dešimtmečių sociologijos teorijų - mainų, konflikto (vadinamosios makrosociologijos), simbolinio interakcionizmo, etnometodologijos (vadinamosios mikrosociologijos) - sąsajoms. Tai, kad naujasis sociologijos sąjūdis (J. Aexanderis, P. Colomy, R. Munchas ir kiti) apima įvairius ir pakankamai skirtingus teorinio mąstymo variantus, yra natūralu dėl to, kad sociologija, kaip ir dera, puikiai atlieka savo svarbiausią funkciją, įvardydama šiandienos aktualijas, naujosios jungties užuomazgų bei socialinių sąveikų (tiek mikro-, tiek makro- lygmenyse) pradus. Iš tokios nuostatos kyla ir nuoseklus dėmesys diferenciacijos procesams, kurie skatina pokyčius socialinėje, kultūros ir asmenybės sistemose.
