Sociologijos metodas. Istorinio proceso analizė

Santrauka

Šiame straipsnyje, pasitelkiant metametodinę ir lyginamąją istorinę analizę, svarstomi metodo kilmės ir jo raidos klausimai. Daroma prielaida, kad sociologija tinkamiausiai išreiškia švietėjišką eksperimentinio mokslo, kuris įvardijamas kaip tyrimas, idėją. Ankstyvieji sociologijos klasikai laipsniškai institucionalizuoja trijų terminų – sociologija–tyrimas–metodas – jungtį. Pagrindinis šios jungties terminas yra metodas. Kaip tik todėl genealoginis metodo aptarimas gali padėti išskliausti „savaime suprantamus“, arba „esminius“, metodo požymius. Èia nagrinėjami metodo sudaiktinimo padariniai – metodologinis dualizmas. Aptariamas problemiškas metodo ir kalbos vartojimo santykis. Daroma išvada, kad vienpusiško požiūrio į metodą, o kartu ir rutininės metodinės praktikos, padarinys – empirinio lygmens, kuris yra skiriamasis sociologijos bruožas, sunykimas. Todėl svarbu skirti metodą ir metodologiją, kuri, reikalaudama pažinti istorinę pusę, yra konceptualių įžvalgų šaltinis. Metodologija glaudžiai susijusi su konkrečiais tyrėjo profesiniais įgūdžiais, skeptišku įgyvendinamos veiklos vertinimu, nuolat lavinama kompetencija – gebėjimu tęsti.