Sociologai retai aptaria socialinės struktūros, vienos pagrindinių disciplinos kategorijų, kilmės ir formavimosi bruožus. Problemiški socialinės struktūros požymiai, lyginamieji aspektai svarstomi ir analizuojami retai. Todėl socialinės struktūros reikšmės palaipsniui praranda „reikšmes“. Darosi neaiški šio, pamatinio, termino vartojimo paskirtis. Straipsnyje teigiama, kad socialinės struktūros apibrėžimai darosi aiškesni, kai susiejame juos su paradigminiais teoriniais modeliais, kurie remiasi skirtingomis metaforomis kaip strateginėmis mokslinio aiškinimo gairėmis. Šios metaforos („socialinio organizmo“, „socialinio konflikto“, „socialinio tikrovės konstravimo“ ir pan.) yra simboliniai žymenys, padedantys kurti numanomą, giluminį, ontologinį socialinės tikrovės vaizdinį. Kaip tik pastaruoju – abstrakčiu – požiūriu šioji sąvoka yra „architektūrinė“, t.y. teikianti tikrovės supratimo ir aiškinimo schemą. Skiriamos keturios pagrindinės sociologinio aiškinimo paradigmos (savo ruožtu apimančios skirtingus aiškinimo būdų principus): 1) metodologinio individualizmo, 2) metodologinio holizmo, 3) mikrosociologinė ir 4) eklektinė. Nors tai – tik idealieji tipai, tačiau jie padeda suprasti, kodėl šiomis dienomis socialinės struktūros sąvoka apibrėžiama skirtingai.
