Nors ontologija yra tapusi vadinamosios „kontinentinės filosofijos“ pamatine disciplina, dabartinis ontologijos statusas nėra akivaizdus. Todėl verta klausti – kokios pagrindinės tendencijos XX–XXI a. filosofijoje reprezentuoja dabartinį ontologijos „būvį“? Kokios yra pagrindinės šioms tendencijoms atstovaujančios postheidegerinės filosofijos „kryptys“, lemiančios dabartinį ontologijos statusą? Kaip viena iš tokių ontologijos transformatyvumą išreiškiančių tendencijų šiame straipsnyje svarstoma postheidegerinė hermeneutinė ontologija. Keliamas klausimas, kaip hermeneutiškai orientuota ontologija traktuoja pačią Būties sąvoką? Ką reiškia interpretuoti? Kokią prasmę realybei / tikrovei gali suteikti hermeneutiškai transformuota ontologija? Kaip galėtume traktuoti „naujųjų realizmų“ atsaką hermeneutinei ontologijai? Šie klausimai svarstomi Martino Heideggerio, Gianni Vattimo ir „naujojo realizmo“ kontekste, atskleidžiant „pozityvią“ nihilistinę interpretacijos kaip derealizacijos prasmę.