Straipsnis skirtas sekuliarizacijos kaip šiuolaikinio pasaulio iššūkio prasmės aptarimui. Svarstomos skirtingos sekuliarizacijos prasmės sampratos, išryškinant jų ontologinę perspektyvą. Grindžiamas požiūris, kad tik sekuliarizacijos ontologinės prasmės akcentavimas įgalina paaiškinti sekuliarizaciją kaip šiuolaikinio pasaulio iššūkį. Pasiremiant šia perspektyva, analizuojamas ir interpretuojamas religijos ir meno santykis šiuolaikiniame pasaulyje. Straipsnyje taip pat susitelkiama į vieną iš šiuolaikinio meno tendencijų – konceptualizavimo tendenciją. Ne tik interpretuojant atskirus meno kūrinius, bet ir išryškinant skirtingas šiuolaikinio meno startegijas, atskleidžiama „religinio“ meno religinės prasmės „mutacija“. Analizė parodo, jog meno sekuliarizuota prasmė tarpsta „gyvoje“, „aktyvioje“ religinėje prasmėje. Daroma išvada, kad šiuolaikinio religijos ir meno santykio analizė įgalina atskleisti sekuliarizacijos ambivalentiškumą – jos sakraliąją ir profaniškąją prasmes, tam tikrą sekuliarizacijos proceso dialektiką.