Šio straipsnio pretekstas – Lacoue-Labarthe’o tekstas Pratarmė į Išnykimą. Straipsnyje bandoma atrasti prieigą prie išnykimo „analizės“ – konceptualizuoti išnykimo temą ir susieti ją su tapatumo ir kitybės problematika. Pasirodymas ir išnykimas – judesiai, kuriais kuriamos ir griaunamos kokios nors tapatybės, pirmiausia nurodo fenomenologinę tradiciją. Fenomenologijoje pasirodymas ir išnykimas yra fenomeno charakteristikos. Aptariant fenomenologinę tradiciją, pirmiausia – Sartre’o požiūrį, straipsnyje keliamas klausimas apie išnykimo judesio (kaip tapatybes griaunančio ir kitybę nurodančio) judesio prigimtį. Straipsnyje pabandyta išnykimą aptarti vadinamųjų nihilizmo negatyviųjų „kategorijų“ kontekste. Šitaip išnykimas atskleidžiamas ne kaip propozicinio teiginio struktūrą turintis judesys, o kaip négatités – kaip patirties struktūrą turintis judesys. Tačiau kokia yra išnykimo patyrimo prasmė? Lacoue-Labarthe’o tekstas pasitarnavo kaip raktas neatsitiktinai, o vadovaujantis tam tikra strategija pasirinkti autorius, kalbančius apie išnykimą. Straipsnyje analizuojama, kaip išnykimas yra tematizuojamas Sartre’o, Heideggerio, Virilio, Severino, Baudrillard’o filosofijoje. Nors jų požiūriai į išnykimą ir skiriasi, vis dėlto juos vienija tai, kad kalbama apie tam tikrų „tapatumų“ – daiktų, esinių, tikrovės – pasirodymo ir išnykimo patyrimą. Pats išnykimas čia traktuojamas kaip patiriamybė, kuri gali būti aprašyta. Tačiau kas yra ne daiktų, esinių, tikrovės išnykimas, o pats išnykimas?
Kaip kalbėti apie tokios patirties, kuri yra ribinė patirtis – savo išnykimo „patirtis“ – „pasirodymo“ galimybę? Lacoue-Labarthe’o teksto „paaiškinimui“ pasitelkiamas Jeano Luco Nancy tekstas Kristi iš miego. Šių dviejų tekstų sugretinimas pasitarnauja kaip filosofinė strategija nusakyti patirčiai, kuri, fenomenologiškai tariant, nėra patiriama. Taip žvelgiant atsiskleidžia Lacoue-Labarthe’o nusakytoji išnykimo prasmė – išnykimas (Niekas) sutampa su pasirodymo pradžia, su tuo, kas yra Visa.