Tylos pauzė psichoterapijos procese yra apibrėžiama kaip momentas, kai nei terapeutas, nei klientas nekalba. Tylos pauzės psichoterapijos procese kol kas yra neištirtas fenomenas, tad jų reikšmė ir funkcijos lieka neaiškios. Paradoksalu, tačiau kol kas itin daug dėmesio yra skiriama psichoterapijos verbaliniams aspektams, o neverbaliniai psichoterapijos procesai, kartu ir tylos pauzės, lieka už kadro. Mokslinė literatūra nepasižymi tylos pauzių fenomeno tyrimų gausa, tad šie tyrimai kol kas yra tik embriono stadijos. Šio straipsnio tikslas – remiantis atlikta sistemine literatūros analize aprašyti tylos pauzių reikšmę ir funkcijas psichoterapijos procese. Sisteminė literatūros analizė atlikta remiantis PRISMA gairėmis. Į sisteminę literatūros analizę buvo įtraukti 5 moksliniai straipsniai, publikuoti 2019–2024 metais, kurie remiasi kokybiniais ir kiekybiniais tylos pauzių psichoterapijos procese tyrimais. Į sisteminę literatūros analizę buvo įtraukti tik tie tyrimai, kurie analizuoja tylos pauzių fenomeną psichoterapijos procese, neatsižvelgiant į psichoterapijos paradigmą. Į sisteminės literatūros analizę nebuvo įtraukiamos teorinės apžvalgos ir visi kiti moksliniai straipsniai, analizuojantys tylos pauzių fenomeną ne psichoterapijos lauke. Sisteminėje literatūros analizėje buvo aptikta: tylos pauzės psichoterapijos procese yra intersubjektyvus fenomenas, priklausantis tiek nuo psichoterapeuto, tiek nuo kliento, tiek nuo jų tarpusavio sąveikos; tylos pauzių reikšmingumas priklauso nuo psichoterapijos klientų prieraišumo stiliaus; tylos pauzių kokybė ir funkcijos mažai kinta kintant tylos pauzės trukmei; terapeuto įsitraukimas, buvimas dabartiniame momente tylos pauzių metu skatina psichoterapijos kliento įžvalgų atsiradimą, introspekciją, stiprina terapinį darbinį aljansą, skatina reflektuoti ir dalintis savo jausmais, didina psichoterapijos klientų nuoširdumą ir kelia bendrą pasitenkinimo psichoterapijos procesu jausmą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.