„Miręs asmeniniame gyvenime tampu išmintingesnis pagalboje kitam“: psichoterapeutų artimųjų netekčių patyrimo reikšmė darbe su psichoterapijos klientais

Santrauka

Straipsnyje pristatoma psichoterapeutų netekčių artimoje aplinkoje patyrimo reikšmė jų terapiniame darbe. Šis klausimas kol kas mažai tyrinėtas pasaulyje, o Lietuvoje vis dar nebuvo keliamas. Paradoksalu yra tai, kad psichoterapeutas, dirbdamas „savimi“, lig šiol nėra įdomus mokslinių tyrimų objektas, kol kas tyrėjus daugiausia domina tai, kiek psichoterapeutas efektyviai dirba, koks yra jo atliekamos psichoterapijos efektyvumas, o kaip jis jaučiasi po krizinių išgyvenimų ir kaip tai atsiliepia jo darbui, lieka šešėlyje. Taigi šiame straipsnyje pristatomo tyrimo tikslas – atskleisti ir sistemiškai aprašyti psichoterapeutų netekčių artimoje aplinkoje patyrimo reikšmę jų darbui su psichoterapijos klientais. Tyrimui pasirinkta kokybinė tyrimo strategija, duomenys buvo rinkti naudojant giluminį pusiau struktūruotą interviu ir analizuojami teminės analizės metodu. Tyrime dalyvavo septyni psichoterapeutai, patyrę artimojo netektį psichoterapinio darbo laikotarpiu. Tyrime buvo išskirtos trys temos ir septynios potemės, atskleidžiančios psichoterapeutų patirčių daugiasluoksniškumą jų psichoterapiniame darbe. Nors visi psichoterapeutai vienaip ar kitaip integravo artimojo netektį ir jautėsi asmeniškai paaugę, ji neabejotinai paliko pėdsakų jų terapiniame darbe ir buvo išgyvenama kaip asmeniniai ir profesiniai iššūkiai.