Pedagoginė ir mokslinė K. Rickevičiūtės veikla

Santrauka

Straipsnis skirtas lietuvių filosofės Kristinos Rickevičiūtės (1922–1984) pedagoginei ir kūrybinei veiklai aptarti. Teigiama, kad dėstytojo veiklą K. Rickevičiūtė suprato kaip ypatingą švietimo bei mokymo misiją, kuri tiesiogiai formuoja jaunų žmonių intelektą, o per pastarąjį – ir dvasią. Ji daugiausia dėstė logiką ir filosofijos istoriją. Logikos mokslo statusą (kaip ir V. Sezemanas, N. Hartmannas) siejo su apibrėžtumo kategorija. Disertacijoje gvildeno sąvokų susidarymo loginę problemą. Sąvokos atsiradimą K. Rickevičiūtė siejo su tam tikru požymių, savybių, bruožų įžvelgimu tikrovės objektuose. Sąvokos, kaip prasminio vieneto, atsiradimas ir funkcionavimas siejamas su kalbos raida, jos dėsningumais, istorija. Filosofijos istorijoje K. Rickevičiūtę pirmiausia domino senovės graikų, taip pat klasikinė vokiečių filosofija. Ji išleido mokymo priemonę „Antikinės filosofijos bruožai“, su kitais parengė ir išleido paskaitų kursą „Iš filosofijos istorijos“, išvertė I. Kanto, J. G. Fichtės veikalų. Filosofiją glaudžiai siejo su dvasinės kultūros raida, pažinimo pažanga. Filosofijos istoriją laikė minčių raida, intelekto bandymais atskleisti būties struktūrą, jos prasmę, dėsningumus.