Dorovė ir grožis N. Hartmano filosofijoje

Santrauka

Autorius kritiškai nagrinėja dorovės ir grožio sampratą bei etinių ir estetinių vertybių santykį kritinės ontologijos atstovo N. Hartmanno filosofijoje. Analizuojama šios filosofijos bendroji metodologinė koncepcija, pabrėžiamas jos nenuoseklumas sprendžiant pagrindinius žmogaus dvasinio gyvenimo klausimus, taip pat nurodomos jos stipriosios pusės. Straipsnyje teigiama, kad dorovinės vertybės realizuojasi žmonių įsitikinimuose, elgesyje, moraliniuose veiksmuose. Etinės vertybės nėra nei reliatyvios, nei santykinės, jos yra objektyvios ir visuotinės. Etinėms vertybėms būdinga tai, kad jų realizavimas nepriklauso nei nuo jų pagrindą sudarančių gėrio vertybių, nei nuo dalykinių santykių realizavimo. Gėrio ir dalykinių santykių vertybių grupės dalyvauja etiniame vertinime, bet etinė vertybė jų atžvilgiu yra laikoma autonomiška. Grožis, kaip specifiškai estetinis reiškinys, turi daugiasluoksnę struktūrą. Grožio savitumą sudaro visų jo sluoksnių ryšys arba jų reiškimosi santykis. Estetinė vertybė yra konkretaus objekto, etinė – vertinamojo akto vertybė. Estetinių vertybių suvokimas daug priklauso nuo kitų neestetinių vertybių supratimo bei apskritai vertybinio žmogaus jausmo.