Postmodernizmas istorikoje: retorikos tradicija ir H. White'o istoriografinio stiliaus tradicija

Santrauka

Straipsnyje aptariama H. White‘o istoriografinio stiliaus teorija. Joje bandoma užmegzti postmodernistinio mąstymo ir retorinės tradicijos dialogą. Pristatoma retorikos tradicija istoriografijoje. H. White‘as atgaivino poetinę (romantinę) kalbos ir mąstymo sampratą, pagrįstą metaforos pirmumo teze. Jo teorijoje topika, kaip minčių radimo menas, virsta tropika. Jo dėmesio centre – istorinio diskurso giluminė tropika. H. White‘as skiria keturis pagrindinius istoriografijos stilius (metaforišką, metonimišką, sinekdochišką ir ironišką), kurių komponentus sieja patvariausi atrankinės giminystės ryšiai. Istoriografinio stiliaus teorija gali būti panaudota ir istorijos filosofų (istoriosofų) kūrybai analizuoti. Istoriografijai būdingas principinis mąstymo stilių pliuralizmas. Kadangi istoriografijos kalbiniai protokolai nėra formalizuoti, čia lieka gerokai daugiau erdvės istoriko sprendimo galiai, taktui, paskališkajai subtilumo dvasiai reikštis. Pažintiniu požiūriu nė vienas istoriografinis stilius nėra pranašesnis. Ironijos metatropas yra potencialiai refleksyvus.