Straipsnyje nagrinėjama klasikinės akrasijos problemos transformacija egonomikoje – tarpdisciplininėje tyrimų srityje, metodologiškai susijusioje su postanalitine filosofija. Lyginami akrasijos apibrėžimai analitinėje (D. Davidsonas) filosofijoje, kur ji suprantama kaip laisvi sąmoningi veiksmai, priešingi geriausiam veikėjo sprendimui, ir egonomikoje, kur ji apibrėžiama kaip transtemporaliai nenuoseklus elgesys, taip pat akrasijos problemos kėlimo būdai. Nušviečiami įdomesni egonomikos rezultatai, pasiekti nagrinėjant veikėjo savikontrolės mechanizmus, didžiausią dėmesį skiriant asmeninių taisyklių veiksmingumo sąlygų tyrimams (J. Elsteris, G. Ainslie, R. Nozickas). Analizuojamas egonomikos (D. Parfitas) indėlis į filosofinio mąstymo tradiciją, kvestionuojančią monolitinio subjekto sąvoką, atskleidžiamos paralelės ir ryšiai tarp savikontrolės ir racionalių veikėjų kooperacijos problemų. Parodomi panašumai ir skirtumai tarp subjekto analizės egonomikoje ir jo „ekspropriacijos“ kontinentinėje filosofijoje. Remiantis D. C. Dennetto pateikta žmogiškojo elgesio aiškinimų metateorine analize, egonomika vertinama kaip atskiras „homunkuliarinio funkcionalizmo“ strategijos pritaikymas, euristiškai panaudojantis intencionalinės nuostatos konceptualinius išteklius pakeliui į elgesio aiškinimą konstrukcinėje nuostatoje.
