Straipsnyje pagrindžiamos penkios tezės: (1) Tik jeigu žmones sieja meilė, jie gali bendradarbiauti be prievartos, be valstybės ir demokratijos. (2) Demokratija yra viena iš prievartos formų. (3) Nors demokratija negali išgyvendinti iš žmonių santykių prievartos, politinė demokratija iš politinio proceso šalina fizinį smurtą. (4) Politinė demokratija pasaulyje plinta, sklinda ir įsitvirtina todėl ir tol, kol demokratinės valstybės kariauja, tai yra smurtauja, prieš kitas valstybes geriau už nedemokratines. (5) Kadangi demokratinės valstybės nekariauja tarpusavyje, tai šiuo metu egzistuojantis karinis demokratinių valstybių pranašumas prieš nedemokratines veda pasaulį į amžinąją taiką.