Straipsnyje keliamas ir svarstomas Vakarų metafizikos tradicinis klausimas, kas yra tikrovė. Šis klausimas aptariamas terminais, kuriuos straipsnio autorius vadina ontotopiniu žiūros tašku. Kritikuojama vadinamoji gnostinė tikrovės samprata, pagal kurią tikrovė yra tokia, kokia ji pagaminama žmogaus. Svarstoma, kur mirtingasis susitinka su tikrove kaip absoliučia transcendencija. Tikintysis atvirumas tikrovės transcendentiškumui nukreiptas ten, kur prasideda realybė-anapus-žmogaus. Aptariami trys agnostinio šuolio trajektorijos: judėdamas į patį save kaip pamatinę žmogiškumo duotį, aš randu egomorfinių krešulių masyvą; judėdamas anapus savęs, į nežmogiškumo duotį, randu fiziomorfinių krešulių masyvą; judėdamas į tarp-savęs-ir-anapus-savęs randu ideoteomorfinių krešulių masyvą. Egolatrinės ikonos jau savaime rodo ir fiziolatrines ikonas. Esama dviejų paradigminių tikrovės telkinių ir vietovių: tai grynas juslinis Daiktas ir grynas antjuslinis Žodis; intensyvumas-plius ir intensyvumas-minus; bežodis daiktas ir bedaiktis žodis; alfa- tikrovė ir omega-tikrovė; pozityvi daikto-savaime transcendencija ir negatyvi žodžio-savaime transcendencija.
