TRAGIŠKASIS HEROJUS IR LIETUVIŠKOJI JO ATMAINA (NEOLITINĖ A. MACEINOS APOLOGIJA SU PALEOLITINE TRAGIŠKOJO GESTO PROLOGIJA)
Šiame straipsnyje nagrinėjama tragedijos prigimtis ir tragiškojo herojaus istoriniai tipai. Tragedija suvokiama ne kaip literatūros žanras, o kaip mirtingojo egzistencinė laikysena visuotinybės ir jos ribinio varianto bei vienintelio jos duoties būdo – Kalbos atžvilgiu ir apibrėžiama kaip individo maištas prieš visuotinybę, kad ir kokiu pavidalu toji visuotinybė reikštųsi. Tvirtinama, kad autentiškiausia ir savaip vienintelė tragiškojo gesto forma yra įvykusi tik keliuose Graikijos poliuose ir iš dalies Romos respublikoje. Tik Graikija yra davusi gryniausių tragiškojo maišto pavyzdžių ir klasikinio tragiškojo herojaus archetipą – laisvą ir autonomišką individą. Nepralenkiamas tragiškojo mirtingojo pavyzdys yra Sokratas, kuriam gali prilygti tik tokios tragiškos figūros kaip Periklis, Aleksandras ir Cezaris. Krikščionybė ir vadinamoji modernybė sunaikina tragiškojo gesto galimybės sąlygas, autonomiško individo metafizinę paradigmą pakeisdama „asmens“, kaip Kalbos mašinos, taigi kaip Visuotinybės įgaliotinio, paradigma. Kalbėti apie tragediją religinio arba technologinio despotizmo sąlygomis beprasmiška. Antigraikiškieji Vakarai, lygiai kaip ir despotiškieji Rytai, neturi tragiškojo herojaus, tačiau forsuoja tragiškojo gesto ideologinį žargoną, egzistencines tragiškojo herojaus galimybės sąlygas pakeisdami kalbiniais tų sąlygų falsimuliakrais. Antrojoje straipsnio dalyje nagrinėjama Antano Maceinos, kaip religinio filosofo, figūra tragiškojo gesto kontekste. Prieinama išvada, kad Antano Maceinos figūra, nepaisant kai kurių su filosofine laikysena susijusių jo gyvenimo ir mąstymo elementų, geriausiu atveju laikytina melodramatiška. Lietuvių kultūra, palenkta religiniam despotizmui, kaip ir Vakarų Europa, neturi savo tragiškojo herojaus.
Pagrindiniai žodžiai: tragiškasis herojus, visuotinybė, individualumas, maištas.
A Tragic Hero and its Lithuanian Variety (A. Maceina’s Neolithic Apology with Paleolithic Prologue of Tragic Gesture)
Arvydas Šliogeris
Summary
The paper deals with the origin of tragedy and with historical types of the tragic hero. Tragedy is treated not as a genre of literature but rather as an existential posture of a mortal vis-ą-vis the Universality and its marginal expression and the only way of presence, i.e. Language. Similarly, tragedy is defined as a revolt of an individual against the Universality in any possible ways of its manifestation. It is asserted that the tragic gesture, in its most authentic manifestation and to some extent a unique form, emerged only in several Greek poleis and partly in the Republic of Rome. Greeks gave the world the purest examples of tragic revolt and the archetipe of a tragic hero – a free and autonomous individual. Socrates can be Pericles, Alexander, and Cesar. Christianity and the so-called Modernity replace the metaphysical paradigm of the autonomous individual with that of a ‘person’ as a machine of Language and, consequently, as a representative of the Universality, thus destroying the very possibility of tragic gesture. It is futile to have any discussion about tragedy in the circumstances of religious and technological despotism. Though neither the anti-Greek West nor the despotic East can boast of a tragic hero, they still escalate the jargon of ideological gesture to replace the existential circumstances of the tragic hero with linguistic simulacres. In the focus of the second part of the article is Antanas Maceina as a figure of religious philosopher in the context of the tragic gesture. It is concluded that Antanas Maceina, despite some aspects of his life and thinking relatable to his philosophical posture, could be most treated only as a melodramatic figure. Like in the rest of Western Europe, in Lithuania culture is bounded by religious despotism and consequently does not possess a tragic hero of its own.
Keywords: tragic hero, universality, individuality, revolt.