Straipsnyje analizuojama rusų filosofo Vladimiro Solovjovo filosofijos visuotinybės principas. Teigiama, kad šis principas jo filosofijoje taikomas ne tik ontologijoje ir visuomenės teorijoje, bet ir gnoseologijoje. Visuotinybė pažinimo teorijoje reiškia, kad įveikiama subjekto ir objekto priešprieša, pašalinamas dualizmas. Kadangi subjektas ir objektas yra visuotinybės nariai, tai tarp jų nėra substancinio skirtumo. Visuotinybė yra pasaulio prasmė ir protas, paslėpta pasaulio tiesa, tikrasis pasaulio elementų santykis, tai, kas turi būti aktualizuota pasauliniame visuotinybės tapimo procese. V. Solovjovui absoliuti tiesa – hipostazuotas reiškinių sąryšis – yra sustingusi, amžina mistinė pasaulio tvarka, iš karto ir visiškai atsiskleidžianti momentiniame pažinimo akte. Pagrindiniai V. Solovjovo pažinimo teorijos elementai yra intelektinė intuicija, ekstazė, mistinis stebėjimas. Pažinimo aktą sudaro tikėjimas besąlygine daikto būtimi, intelektinė daikto idėjos intuicija (vaizduotė) ir kūrybinis proto aktas.
