Nervų ligų diagnostika ir gydymas XIX a. pr. Vilniaus imperatoriškojo universiteto klinikose
Praktiniai įgūdžiai istoriškai buvo ir šiandien tebėra svarbūs tokiose profesijose kaip metalo ir stiklo apdirbimas, laikrodžių ir įrankių gamyba, pastatų, laivų statyba. Gydytojas, norėdamas tinkamai diagnozuoti ligą ir pagydyti ligonį, taip pat turi būti įgavęs tam tikrų praktinių įgūdžių.
Šiame straipsnyje apžvelgiamos medicinos studentų mokymo prie ligonio lovos ištakos, Vilniaus imperatoriškojo universiteto (VU) Terapijos klinikos gimimas, pateikiami statistiniai gydytų ligonių duomenys, ligų diagnostika ir gydymas XIX a. pr. Vilniuje, daugiausiai dėmesio skiriant nervų ligoms.
Nustatėme, kad VU klinikose buvo vertinami antropometriniai, morfometriniai duomenys, somatinė ligonio būklė (kvėpavimas, pulsas, dubens organų funkcija, mityba) ir atliekama tai, ką galėtume pavadinti neurologinės apžiūros ištakomis: vertinta reakcija į skausmą, vyzdžių reakcija į šviesą, galūnių padėtis ir judesiai, raumenų būklė, bendrieji ir specialieji jutimai (paviršinis jutimas, rega, klausa, uoslė, skonis). Siekiant ligonio klinikinę diagnozę patvirtinti post mortem, VU klinikose atliktos mirusių ligonių autopsijos. Nors Vilniuje, kaip ir daugelyje Vakarų Europos klinikų, ligos priežasčių ieškota vidaus organuose (solidizmo teorijos įtaka), ligonių autopsijos ir makroskopiniai tyrimai (kurių dažniausi radiniai – kraujo priplūdimas galvos ir nugaros smegenyse, dangaluose ir kraujagyslėse) tik patvirtino dar iš Antikos laikų atėjusią Hipokrato keturių organizmo skysčių disbalanso, uždegiminių nervų ligų patogenezės teoriją.
Palyginę mūsų turimus duomenis su to meto klinikinės medicinos situacija Vakarų Europoje, nustatėme, kad nervų ligų diagnostikos ir gydymo XIX a. pr. Vilniuje lygis atitiko to meto Vakarų Europos lygį.