Naujas nemigos apibrėžimas, etiopatogenezė, diagnostikos ir gydymo algoritmas
Nemiga yra apibrėžiama kaip liga, pasireiškianti užmigimo sutrikimu, miego trukmės, vientisumo ar kokybės pablogėjimu, kuri kartojasi nepaisant adekvačių miego sąlygų, blogindama ligonio savijautą dieną. Diagnozuojant nemigą, rekomenduojama surinkti miego sutrikimų anamnezę, išaiškinti somatines ir psichines ligas, vartojamus vaistus, atlikti somatinį ištyrimą. Kiekybiniams miego parametrams vertinti gali būti naudojama aktigrafija. Polisomnografija rekomenduojama, kai kliniškai įtariamas kitas miego sutrikimas (neramių kojų sindromas, miego apnėja ar narkolepsija), jei nemiga yra rezistentiška gydymui, taip pat įtariant neatitikimą tarp subjektyvių pojūčių ir objektyvios miego trukmės. Kognityvinė elgesio terapija rekomenduojama kaip pirmo pasirinkimo lėtinės nemigos gydymo metodas bet kokio amžiaus suaugusiems ligoniams. Medikamentinis gydymas benzodiazepinais ir jų receptorių agonistais trumpalaikiam nemigos gydymui gali būti siūlomas nesant kognityvinės terapijos poveikio arba galimybės ją skirti. Benzodiazepinai ir jų receptorių agonistai nerekomenduojami ilgalaikiam nemigos gydymui. Seduojantys antidepresantai veiksmingi trumpalaikiam nemigos gydymui, įvertinus kontraindikacijas. Stokojant duomenų apie antihistamininių ir antipsichotinių vaistų poveikį miego sutrikimams gydyti, jų nerekomenduojama skirti. Melatonino nerekomenduojama skirti nemigai gydyti dėl menko veiksmingumo. Valerijonų ir kitų fitopreparatų nerekomenduojama skirti, gydant nemigą, nes nėra pakankamų veiksmingumo įrodymų. Šviesos terapija ir fizinis aktyvumas gali būti naudingi kaip pagalbinė priemonė. Stokojant veiksmingumo įrodymų, gydant nemigą, nerekomenduojama skirti akupunktūros, aromaterapijos, pėdų refleksologijos, homeopatijos, meditacijos judesiu, moksibustijos ir jogos.