Siekiant apginti Dostojevskį ir detektyvą

Santrauka

Straipsnyje, kurį iš pirmo žvilgsnio galima būtų va­dinti „skaitytojo užrašais“, pasitelkus kiek ironišką diskursą, sąlygotą paties pasirinkimo objekto, apta­riami du pastaraisiais metais leidykloje „Tyto Alba“ išversti ir gana gerai Vakarų literatūros pasaulyje vertinami šiuolaikinio britų rašytojo R. Morriso ro­manaiŠvelnusis kirvis ir Kerštingas potroškis. Šie du detektyvinio žanro romanai, kurių veiksmas vyksta 19-o amžiaus Rusijoje, Peterburge, skaitytojo dėmesį neabejotinai patraukia daugiau ar mažiau atpažįsta­momis (o tai priklauso nuo romanų skaitytojo lite­ratūrinės „patirties“) rusų klasiko F. Dostojevskio kūrybos ir asmeninio gyvenimo aliuzijomis, o taip ir kitų Dostojevskio amžininkų, tokių, kaip Gogolis ar L. Tolstojus, personažų vardais ir „situacijomis“ iš jų literatūrinio gyvenimo. Straipsnio tikslas – „atpaži­nus“, identifikavus paslėptus rusų literatūros klasikos „kodus“, pabandyti perskaityti Moriso romanus kaip jau gana įprastus šiuolaikinės literatūros pasaulyje „sikvelus“ (literatūros „tęsinius“) ir išsiaiškinti naujai pasiūlyto „žaidimo skaitytojams“ taisykles. Paraleliai straipsnyje aptariamos ir kai kurios detektyvo, kaip vieno populiariausių, daugumos „neprofesionalų“ nuomone, „masinės literatūros“ žanro, problemos.