Pietų Afrikos rašytojo, Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee (Kūcė) romano Peterburgo šeimininkas(The Master of Petersburg) (1994) pagrindinis herojus Fiodoras Dostojevskis 1869 m. atvyksta į Peterburgą, siekdamas išsiaiškinti savo posūnio žuvimo aplinkybes. Romane akivaizdžiai žaidžiama su autentiškomis istorinėmis asmenybėmis ir faktais ir taip sukuriamas jau tapęs įprastu XX a. pabaigos literatūrai postmodernistinis tekstas, suponuojantis pačias įvairiausias literatūros kritikų bei skaitytojų interpretacijas. Straipsnio autorė, siekdama susisteminti skirtingų mokyklų ir kultūrų atstovų nuomones ir pozicijas, atkreipia dėmesį į dar vieną literatūros kritikų nenagrinėtą ir galbūt matomą tik iš susipažinusių su rusų literatūros klasika pozicijų šio romano aspektą, kuriame svarbiausia būtų tėvų ir vaikų konfliktas, kurį pirmą kartą rusų literatūroje išnagrinėjo I. Turgenevas. Būtent naujas šio konflikto traktavimas Coetzee romane, autorės nuomone, padeda pastebėti tiek jo latentinį autobiografinį planą, tiek suvokti, jog klasikinės rusų literatūros realijų iškėlimas už jos erdvės ir laiko ribų – tai dar vienas būdas vertinti rusų literatūrą kaip vientisą nedalomą sistemą.
