Straipsnio tyrimo objektas – metaforų naudojimas viešame politiniame diskurse apie Europos Sąjungos plėtrą, remiantis vokiškais ir lietuviškais laikraštiniais tekstais. Tikslas – atskleisti kiekvienai tautai būdingą požiūrį bei laikyseną Europos Sąjungos plėtros atžvilgiu, taip pat bendrumus ir skirtumus formuluojant ir propaguojant politinius tikslus, taigi, nustatyti kiekvienos šalies diskursui būdingus skirtumus, ir panašumus. Straipsnyje analizuojama metaforų kokybė ir kiekybė, jų struktūra, išskiriamos kiekvienai šaliai būdingos metaforų sritys, aprašomos jų semantinės-pragmatinės funkcijos.
Produktyviausia metaforų sritis vokiečių kalba vykstančiame diskurse yra namų metaforos. Pagrindinė per visą diskursą plėtojama metafora tai - Europos Sąjungos plėtra yra statomas namas. Be šios, išskiriamos tokios vokiečių diskursui būdingos metaforų sritys kaip šeimos, transporto priemonių, motoro, ligų ir mirties.
Lietuviškame diskurse ypatingą vietą užima taip vadinama mokyklinė metaforika. Dažniausiai sutinkamos metaforos daryti namų darbus pagrindu išplėtota mokylinė metaforika naudojama ne tiek apibūdinti Lietuvos poziciją derybose dėl stojimo į Europos Sąiungą, kiek išreikšti kritiką Europos Sąjungai, kad derybos vyksta ne tarp lygiavercių partnerių. Kitos lietuvišką diskursą apibūdinančios metaforų sritys yra namų, kelio, transporto priemonių, giminystės, istorijos, ligų ir mirties.
Abiejų šalių diskursuose metaforų keliamos konkrečios emocijos ir asocijacijos, priartina abstraktų Europos Sąjungos projektą adresatui ir kviečia susidaryti savo nuomonę, užimti tam tikrą poziciją.