Straipsnyje aprašomos šnektai būdingos sintaksės formos, nevartojamos dabartinėje literatūrinėje rusų kalboje. Pirmoje dalyje apibūdinamos sintaksės konstrukcijos, vartojamos sakinio dalims (pagrindinėms ir antrininkėms) reikšti, antroje dalyje nurodomos tarnybinių žodžių (prielinksnių, jungtukų ir dalelyčių) vartojimo ypatybės — aiškinama jų reikšmė ir funkcijos. Minėti dalykai aprašomi, lyginant su atitinkamais senosios rusų kalbos ir Rusijos TFSR teritorijoje esančių rusų kalbos tarmių bei šnektų pavyzdžiais.
Didžiulė dauguma straipsnyje aprašytų sintaksės dalykų būdinga senajai rusų kalbai. Tai galima paaiškinti tuo, kad ji ilgą laiką (du tris šimtmečius, o gal ir ilgiau) egzistavo ypatingomis sąlygomis — izoliuota nuo kitų rusų kalbos tarmių bei šnektų. Dalis minėtų formų iki šiol išliko kai kuriose Rusijos tarmėse, daugiausia Rusijos šiaurės tarmėje ir ypač Rusijos vidurio tarmės vakarinėse (Pskovo) šnektose.
Daugelio aprašytųjų formų nėra aptikta literatūriniuose senosios rusų kalbos paminkluose, tačiau jos galėjo susiformuoti vėliau rusų kalbos tarmėse, o iš ten patekti į aprašomąją šnektą.
Kai kurių aprašomai šnektai būdingų sintaksės formų nėra aptikta ne tik senojoje rusų kalboje, bet ir dabartinės rusų kalbos tarmėse. Iš dalies tai galima paaiškinti paskelbtos dialektologinės medžiagos stoka. Tačiau gali būti, kad ta ar kita forma atsirado šioje šnektoje, jai gyvuojant izoliuotai.
Kai kurios tarmei būdingos sintaksės konstrukcijos primena atitinkamas dabartinės lietuvių kalbos konstrukcijas. Tačiau klaidinga būtų manyti, kad jos yra paskolintos iš lietuvių kalbos, kadangi atitinkamos konstrukcijos buvo vartojamos ir senojoje rusų kalboje ir galėjo išlikti aprašomojoje šnektoje dėl ypatingų jos egzistavimo sąlygų.