Baltų genčių vidurinio geležies amžiaus ginklų ir ginkluotės tyrinėjimai šiuolaikiniame Baltijos kraštų archeologijos raidos etape yra gana žymūs. Pagrindine šio pozityvaus reiškinio priežastimi neperdedant galima nurodyti atkaklią per anksti iškeliavusio Anapilin Vytauto Kazakevičiaus, paskutinius 25 metus aktyviai tyrinėjusio Baltijos romėniškojo laikotarpio ir vikingų epochos res militaria, veiklą. Ypač reikia pabrėžti jo pasiekimus tiriant Panemunės genčių ginklus didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu. Tęsiant mirusio Kolegos darbus, straipsnyje apžvelgiama ginkluotės daiktų koreliacija su dirbiniais, puoštais Sösdala stiliumi.
Nors Untersiebenbrunn horizonto palaidojimų grupė Sambijoje yra negausi, pasižymi nekintamu požymių deriniu. Ši senienų grupė apibūdinama degintiniais kapais su peiliais-durklais ir liežuvio pavidalo diržų galais. Kapų grupė daugiausia datuojama D1 ir D2 periodais.
Centrinės Lietuvos grupėje aptikti tik griautiniai kapai, kuriuose gausu žirgų palaidojimų ir/arba puošnių (ritualinių) žirgo aprangos kompleksų. Visi šie įkapių komponentai rodo buvus aukštą palaidotų karių socialinį statusą. Balteus Vidgiriai tipo portupėjos, būdingos Baltijos kraštams C1b/D1 periodais, yra kilusios iš romėniškų provincijų ir buvo Baltijos karių pritaikytos nešioti ne peilius-durklus, bet ankstyvesnes geležtes – kovos peilius su lenkta nugarėle. Žvaigždinių segių ir ginklų bei Sösdala-Untersiebenbrunn stiliaus paminklų koreliacijos Lietuvoje nepastebėta. Raiteliai, palaidoti Centrinėje Lietuvoje, pasirodė čia truputį anksčiau už karius pėstininkus iš Sambijos.
Gintaro krašte kariai veteranai atsidūrė prūsų kultūros ištakose, Centrinės Lietuvos miškuose hunų karų veteranai prisidėjo prie tarpgentinių ryšių stiprinimo vandens kelyje “Sambija–Virumaa” (tarpas Dubysos ir Nevėžio upėmis).