Tradicinė tiesos kaip daikto ir intelekto atitikimo samprata yra pernelyg ribota. Ji nepaiso nei nuorodos į visumą, nei galimybės mąstyti tiesą ne kaip tai, kas yra, o kaip tai, kaip turėtų būti. Pastaruoju atveju tiesa susijusi su gėriu. Straipsnyje siekiama parodyti, kad šį susipynimą galima apmąstyti tik laisvės ontologijoje. Straipsnio autorius teigia, pirma, kad gėris yra būties prasmė, kuri yra tiesa radikaliausia prasme, antra, kad tiesai aptikti ir klaidai pripažinti bei atmesti reikia laisvės praktikos. Galiausiai laisvė pasirodo esanti tiesos šaltinis, o sykiu ir jos priėmimo ar atmetimo sąlyga.
Ar įmanoma reliatyvistinėje visuomenėje vėl pateikti svarstyti klausimą apie tiesą moralėje, teisėje ir, netgi pirmiau, metafizikoje? Straipsnyje į šį klausimą norima atsakyti dviem etapais. Pirma, parodoma, kad moralės ir filosofijos klausimai negali būti nagrinėjami objektyvuojančio mąstymo, antra, kad, nepaisant to, skirtingos tiesos ir universalumo formos yra pasiekiamos. Objektyvumas apibrėžia tik atskirą ir ribotą tiesos formą. Kadangi moralinė, religinė ir filosofinė tiesa yra neišsemiama, ji atsiskleidžia tik per interpretacijas. Kiekviena autentiška interpretacija išsako tiesą neužbaigdama jos. Interpretacija nėra arbitrali ir neatsisako nei proto kontrolės, nei jo universalumo matmens. Todėl šiuo atžvilgiu hermeneutika pateikia geresnį pagrindą tolerancijos ir dialogo reikalavimams nei tas, kurį siūlo reliatyvizmas. Be to, ji pateikia geresnį atsakymą negu į tiesą pretenduojančios objektyvistinė metafizika ir etika.