Religija visuomet priklauso reiškiniams, labiausiai kaltinamiems socialine ir politine prievarta. Iš tiesų, religija gali reikštis kaip netolerancija ir prievarta, ir tai įvyksta, kai dieviškumas yra suobjektinamas, kitaip tariant, kai jis pasilieka sakralumo formos. Neneigiant simbolinio religijos matmens, būtina išgryninti religiją, kad ji pasiektų dieviškumą šventumo forma, kurioje dieviškumas prieinamas kaip absoliuti transcendencija ir absoliuti imanencija. Ši tezė straipsnyje iliustruojama pasitelkiant religinės šventės interpretaciją ir Antonello da Messinos paveikslo Apreiškimas Švenčiausiajai Mergelei Marijai analizę.