Straipsnyje teigiama, kad esama santykio tarp būties kaip dynamis pibrėžimo Platono Sofiste ir jo amžininkų diskusijos apie nebendramačius dydžius. Tai įrodoma aiškinant, jog kai kurie Platono argumentai, pasitelkiami teigiant kiekybinio būties apibrėžimo (vienis, daugis) nepagrįstumą, grąžina persvarstyti lyginių ir nelyginių skaičių skaidymo įrodymą, kuriuo pademonstruojamas kvadrato įstrižainės iracionalumas. Tuo remiantis, straipsnyje siekiama parodyti, jog būties kaip dynamis apibrėžimas yra būtinas siekiant „išsaugoti skirtumus“, t. y. neleisti, kad vienetas būtų lygus dvejetui, o taip atsitinka, pasak Platono, monistinės ir pliuralistinės mokyklų teorijose. Ši loginė ir ontologinė griūtis yra ir įstrižainės iracionalumo neigimo pasekmė. Tokiu atveju dynamis (šiuo vardu Teaitetas vadino iracionaliuosius skaičius), kaip vidurinis terminas tarp būties ir nebūties, tai yra kaip modalinis neigimas (skirtumas), yra reikalingas siekiant išlaikyti pačią bet kokio kito skirtumo galimybę.