ISTORIJOS POLITIKA IR POLITIKOSISTORIZAVIMAS

Santrauka

Rudeniop knygynų lentynose pasirodžiusi Alfonso Eidinto „Istorija kaip politika“ nusipelno atidesnio recenzentų dėmesio. Kai kas, tiesa, gali suabejoti ir aiškinti, kad kritiškai įvertinti šį veikalą turėtų istorikai. Mat, knygos autoriui rūpi Lietuvos istorijos mokslo situacija 1987–1993 m., to laikotarpio lietuvių istoriografijos raida ir paties autoriaus vieta joje. Brandūs ir brandesni istorikai tą laikotarpį, atvėrusi kelią sovietinės istoriografijos postulatų revizijai ir nacionalinės istorijos formavimui, dar neblogai prisimena. Todėl savo prisiminimus gali palyginti su prof. A. Eidinto „ideologinio išsilaisvinimo (auto)(i)liustracija“ (p. 9–68). O jaunesni, dar bręstantys istorikai turi neblogą progą įvertinti, kaip jų kolega kartu su bendraminčiais prieš kelis dešimtmečius vertė istoriją tapti istorija: laisvino terminus ir sąvokas, kalė naujus, studijavo nenaudotus (uždraustus ar neieškotus) archyvinius šaltinius, galų gale mėgino suvokti savo laisvę. [...]