Santrauka
Pradėsiu nuo teiginio, kad Violetos Davoliūtės knyga „Sovietų Lietuvos kūrėjai ir griovėjai“1 priklauso intelektualinės istorijos (angl. intellectual history) žanrui, kuris lietuviškoje istoriografijoje nepelnytai retas. Turbūt tik sovietmečio tyrėjų Nerijos Putinaitės ir Aurimo Švedo darbuose galima įžvegti šio žanro bruožų. Skirdama dėmesį politiniams, idėjiniams ar tapatybių raiškos kontekstams ir nepasinerdama į tirštą įvykių bei faktų aprašymą, intelektualinė istorija padeda išryškinti per kelias epochas nusidriekiančius ir tarpusavyje sąveikaujančius procesus, matyti svarbiausius lūžius. Paprastai žvelgiama į svarbių politinių veikėjų, intelektualų idėjinį lauką, vyraujančią ir kintančią retoriką, reikšmingą patirtį, istoriniame laikotarpyje užfiksuotas refleksijas, parodant jų santykį su politiniu, tapatybių kismu, kartu išryškinant tęstinumo momentus. Intelektualinė istorija yra vertinga gilinantis į imperijose bręstančių idėjų lauką, jų raišką ir poveikį politiniams procesams, svarbių veikėjų dalyvavimą, jų kultūrinę terpę. [...]
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
