RUSIŠKASIS KONSERVATIZMAS: NACIONALINĖS IDEOLOGIJOS PAIEŠKA IR SANTYKIS SU RUSIJOS UŽSIENIO POLITIKA

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas šiandienės Rusijos vidaus struktūrinių veiksnių ir vidaus veikėjų poveikis nacionalinės ideologijos paieškai ir „ru­siškojo konservatizmo“ linijos formavimui, nužymint ir šios ideologijos sąsajas su Rusijos užsienio politika. Pagrindinį dėmesį skiriant Rusijos po­litikai nuo Gruzijos ir Rusijos karo 2008 m. iki 2016 m. yra išryškinama, kaip Vladimiro Putino režimas, atsakydamas į vidaus politikoje kylančias įtampas, susijusias su: 1) Rusijos režimo struktūros specifika, silovikų do­minavimu; 2) etnofederalizmo struktūra ir stiprėjančiu nacionalizmu bei 3) ideologijų konkurencija, vis aktyviau imasi eurazianistinę kryptį transfor­muoti į valstybine doktrina tampantį „rusiškąjį konservatizmą“. Šiai anali­zei yra naudojamos vidaus ir išorės struktūrinių veiksnių poveikio politikai (pvz., Walterio Carlsnaeso konceptai), etnofederalizmo tyrimų bei neforma­lių ryšių teorinės priegos. Straipsnyje tvirtinama, kad Rusijos vidaus struk­tūriniai veiksniai formuoja Rusijos eurazianistinę kryptį kaip dominuojančią politikos doktriną, kuri apibrėžia (riboja) Rusijos užsienio politikos balan­savimą ir padeda paaiškinti jos dinamiką. Parodoma, kaip pastarųjų metų Rusijos agresyvėjanti užsienio politika tampa persmelkta valdžioje neoimpe­rialistų vizijos apie „stiprią, konservatyvią ir alternatyvią Rusiją“, kuri lemia „rusiškojo konservatizmo“ plėtojimą ir didėjantį naudojimą užsienio politi­kos kontekste, pagrindžiant Rusijos aktyvumą (agresyvumą) posovietiniame regione (pvz., kare su Ukraina), keliant daugiapolio pasaulio tvarkos klau­simą. Kitos konkuruojančios idėjinės linijos (provakarietiškas liberalizmas ir slavofiliškas nacionalizmas) yra įtraukiamos į balansavimą pagal poreikį, tačiau išlieka netipinėmis formomis, tam tikrais ideologiniais kraštutinumais.