Apie F. Tiutčevo meilės lyriką

Santrauka

XIX a. rusų poeto F. Tiutčevo meilės lyrika jau ne kartą susilaukė literatūros tyrėjų dėmesio. Šio straipsnio tikslas – pabandyti dar sykį perskaityti Tiutčevo meilės temomis parašytus eilėrasčius kaip atspindinčius bendrus poeto filosofinės minties ieškojimus ir atradimus. Tradiciškai literatūroje apie Tiutčevo kūrybą meilės tema išskiriamas „Denisjevos ciklas“, tačiau nepatikslinamas jam priklausančių poetinių tekstų sąrašas, ką, remiantis ciklo sąvokos aiškinimu, bando padaryti straipsnio autorė. Tuo pačiu pabrėžiama, kad visi (net ir nepatekę į „realų“ ciklą) su „Denisjevos istorija“ susiję eilėraščiai – tik dalis Tiutčevo meilės lyrikos. Tikras jos subjekto savitumas, poeto „aš“ pozicijos prieštaringumas ir dramatizmas atsiskleidžia tik įvertinus visus Tiutčevo meilės lyrikos pavyzdžius, adresuotus skirtingoms moterims. Straipsnyje nagrinėjami eilėraščiai, įrodantys, kad kiekvieną sykį naujai mylimajai dedikuotas „išgrynintas“ meilės išgyvenimas tik dar kartą atkartoja jau patirtą jausmą, pakylėdamas jį vis į naujas poetines aukštumas. Visi Tiutčevo intymiosios lyrikos pavyzdžiai byloja apie neišvengiamą žmogaus gyvenimo judėjimą užburtu ratu – iš Nebūties į Būtį ir atgal, ir nuo paties žmogaus valios niekas čia nepriklauso.