Straipsnyje brėžiamos Gyčio Norvilo poezijos rinkinio grimzdimas (2017) semiotinės-pragmatinės skaitymo strategijos ir aptariamos teorinės strategijų (api)brėžimo gairės, sietinos su rinkinio įforminimo specifika. Nors rinkinys vargu ar gali būti vienareikšmiškai priskirtas „vizualiajai poezijai“, jo sąranga eksplikuoja struktūros vizualumo vaidmenį poezijoje, ir šis eksplikavimas skatina apmąstyti, kaip semiotinė-pragmatinė prieiga svarsto ikoniškumo problemą ir konfigūruoja literatūros skaitymo modelį. Šio modelio konfigūracijoje derinamos Charleso S. Peirce’o ir Romano Jakobsono idėjos, sykiu pasirodo Jurijaus Lotmano semiotikos idėjų intarpų (pvz., Johansen 2002), tad derinamos idėjos iš konceptualiai skirtingų sistemų, grindžiamų radikaliai skirtingomis epistemologinėmis prieigomis (Peirce’o vs Ferdinando de Saussure’o ženklo sampratomis). Skirtingų sistemų idėjų sampyna kuria teorines įtampas, keliančias klausimą, kaip iš vienos sistemos į kitą patenkančios sampratos keičia reikšmę ir kur būtų galima ieškoti pagrindo, leidžiančio apeiti šios transformacijos kuriamus prieštaravimus. Pirmoje straipsnio dalyje aptariamos įtampos tarp ikoniškumo sampratos Peirce’o, Jakobsono ir Lotmano semiotikoje ir bandoma apibrėžti teorinės minties plotmes, leidžiančias identifikuoti prieštaravimų priežastis ir būdus juos apeiti. Šis aptarimas derinamas su semiotinės pragmatinės prieigos sukurtu skaitymo kaip ikonizavimo modelio (grindžiamo Jakobsono intersemiotinio vertimo idėja) aptarimu ir modelio revizija rašytinio poetinio teksto atžvilgiu. Antroje – analizės – dalyje eksplikuojami ir iliustruojami teorinėje dalyje svarstyti klausimai. Rodomas poezijos rinkinio diagramatizavimo procesas – skaitymo strategija, kuri semantizuoja teksto ir knygos sintaksę, paverčia struktūravimo būdą reikšmę kuriančia teksto plotme, koreguoja simbolinių ženklų įvaizdinimo procesą – leidžia identifikuoti ir struktūra, ir paskiromis nuorodomis steigiamo grimzdimo dialogo su hipotekstu vaidmenį.