Straipsnyje svarstomi prozinio, pasakojamojo literatūros teksto ikoniškumo klausimai ir siūloma skaitymo ikoniškumo (ar ikoninio skaitymo) idėja. Teorinių problemų svarstymas aprėpia Peirce’o ikoninio ženklo sampratą, jos vartojimo tyrimuose, skirtuose ikoniškumui kalboje ir literatūroje (Olga Fischer, Christina Ljungberg, Winfried Nöth ir kt.), ypatumus ir pačių ikoniškumo studijų paradigmų skirtumus: (1) ikoniškumas kaip stabili ženklo savybė; imitacijos modelis – forma imituoja reikšmę, (2) ikoniškumas kaip kintanti, kalbančiojo aktyvinama ženklo ypatybė; imitacijos modelis – forma imituoja formą, (3) ikoniškumas kaip mąstymo branduolys ir skaitymo / skaitytojo aktyvinama (ženklo) funkcija. Skirtumų aptarimas leidžia identifikuoti visų ikoniškumo studijų paradigmų nuvertinamus literatūros teksto aspektus ir skatina apibrėžti sąlygas, kuriomis spausdintas pasakojamasis tekstas atveria (ar gali atverti) šių aspektų aktyvinamą ikoninę dimensiją. Teoriniai svarstymai iliustruojami Vladimiro Nabokovo romano Lolita (anglų ir rusų kalbomis) analize, tiksliau, romano visumos ikonizavimo dėsnius steigiančios ir „aiškinančios“ jo „Pratarmės“ tyrimu, neapsieinančiu be nuorodų į „pagrindinę“ romano dalį. Tyrimas atskleidžia būdus, kuriais romanas įfigūrina ir ikonizuoja raštą ir konfigūruoja jo skaitymo modelį, virstantį ypatingos kognityvinės ikonos reprezentamenu. Šio mentalinio reprezentameno objektu tampa tekstas kaip apčiuopiamas medijos produktas, pasižymintis konkrečiais struktūriniais ir diskursyviais ypatumais, o imitacijos modeliu tampa Larso Elleströmo (2010) aptartas, bet gilesnės refleksijos nesulaukęs, neįprastas formos ir reikšmės mimetinio santykio variantas – reikšmė imituoja formą.