Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos, priimtos 1920 m. birželio 2 d., 16§ skelbė: „Visiems Lietuvos piliečiams laiduojama asmens, buto ir korespondencijos neliečiamybė, tikybos, sąžinės, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvė.“ Tačiau pastaboje prie šio paragrafo buvo pažymėta, kad „karo metu, taip pat valstybei gręsiančiam pavojui pašalinti, konstitucijos garantijos įstatymų keliu gali būt sustabdytos“1. Parlamentarų diskusijų šis paragrafas nesukėlė, tačiau beveik per visą parlamentarizmo laikotarpį iki 1926 m. vasaros dėl karo stovio įstatymo šios laisvės buvo suvaržytos. Kodėl ir kaip buvo įmanoma „suderinti“ viešosios informacijos draudimus su demokratijos garantuota spaudos laisve, autorė nagrinėja, pasitelkdama lietuvišką periodiką ir gretindama kitus istorinius dokumentus.
Esminiai žodžiai: Konstitucija, cenzūra, kritika, įstatymas, Seimas, Vyriausybė, spauda.