Autorius nagrinėja tarptautinio radijo vaidmenį, ypatingo dėmesio skirdamas transliavusiam per visą Šaltojo karo laikotarpį „Laisvosios Europos“ radijui/„Laisvės“ radijui (RFE/RL), reikšmingam ypač Lietuvoje ir Rytų bloko šalyse. Jame analizuojama stočių, vadintų „balsais“, įtaka kovojant su sovietų propaganda ir platinant alternatyvias naujienas už geležinės uždangos gyvenusiems klausytojams. Tyrime išryškinami du esminiai veiksniai, autoriaus teigimu, įgiję beveik istorinio mito reikšmės: pranešėjai (t. y. transliuotojai) ir jų pranešimų turinys. Nepaisant sovietinės propagandos kaltinimų, kuriuose RFE/RL darbuotojai vaizduojami kaip atskirti emigrantai, kaip Vakarų žvalgybos agentūrų agentai arba buvę nacių bendradarbiai, tekste teigiama, kad RFE/RL išlaikė žurnalistinę autonomiją. Sovietinę tarptautinių transliacijų trukdymo strategiją papildė mitas, kuriuo suponuota, jog, prasidėjus sovietinei okupacijai partizaninėje kovoje už Lietuvos nepriklausomybę, tarptautinės radijo stotys esą tikslingai didino įtampą ir skleidė nepagrįstus ar net melagingus Vakarų pagalbos pažadus. Straipsnyje šie teiginiai paneigiami, pažymint, jog tuo laikotarpiu nebuvo tarptautinių transliacijų lietuvių kalba. Remiantis neseniai paviešintais KGB archyvų dokumentais, straipsnis parodo, kad, nepaisant cenzūros ir pastangų manipuliuoti informacija, Vakarų laidos ir toliau formavo viešąją nuomonę bei stiprino Nepriklausomybės ir demokratijos siekius sovietų kontroliuojamuose regionuose.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.