Dažnai pastebima, kad Lietuvoje nesama nuoseklios žiniasklaidos paramos politikos. Paramos būdų yra daug, valstybinės paramos skirstymas žiniasklaidos priemonėms yra gana stichiškas ir atsitiktinis. Iki šiol nebuvo nuosekliai tirta, kokias esamų priemonių stipriąsias ir silpnąsias savybes įžvelgia pats tipinis paramos adresatas – regionų periodikos redaktoriai ir leidėjai. Remiantis atlikta apklausa ir detaliais interviu su reprezentatyvių regionų žiniasklaidos priemonių darbuotojais, čia aptariama samprata: redaktorių nuomone, daugiausia dėmesio verta skirti tiesioginių išmokų mechanizmams, pirmiausia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui (SRTRF), o jo asignavimų skirstymo politika galėtų būti keičiama siekiant paprastinti ir skaidrinti paramos skirstymo tvarką, labiau orientuotis į laimimos naudos tvarumą; daugiausia dėmesio – demokratijos tvarumo kontekste – prasmingiausia skirti siaurai apibrėžiamai vietinei žiniasklaidai. Regionų periodikos leidėjų išvados kontekstualizuojamos, parodant, kaip dėsningai jos pritampa teorinio diskurso ir užsienio šalių praktikos kontekste.