Kaip šviesos banga keičia kryptį – lūžta – kirsdama skirtingas aplinkas, taip Vakarų literatūros veikalai, net prasisunkę per sovietinio Index Librorum Prohibitorum užtvarą, niekada nepasiekė SSRS skaitytojo autentišku pavidalu. Maskvos Progress ir Raduga leidyklų tarpininkavimas, ideologiškai angažuota literatūros kritika, honorarų medžiotojai, informacinių šaltinių stoka ir poligrafinis skurdas – tai tik akivaizdžiausi nepalankios terpės komponentai. Dėl jų „tarsi tų, bet ne tų“ tekstų sindromas tapo chroniškas. Pavieniai tekstinės refrakcijos veiksniai ir efektai yra nagrinėti, atlikta įdomių atvejų analizių, tačiau stinga tiek įtakų sistemiškos klasifikacijos, tiek poveikio masto ilgalaikėje perspektyvoje vertinimo. Metodologiniame tekstinės refrakcijos paveiktų leidimų tyrime siekiama išbandyti, kaip tekstinės būklės koncepto prielaidos integruojasi su postkolonijinės teorijos teiginiais apie antrinę kultūrinę kolonizaciją. Keliama hipotezė, kad profesionalių vertėjų ir redaktorių pastangos maksimaliai meistriškai atlikti savo darbą kartais paradoksaliai sustiprino svarbių literatūros veikalų visuminės reikšmės refrakciją. Tai lėmė sąlygiškai patikimų vertimų ir to, ką implikavo bibliografinis kodas bei metatekstai, kontrastas, taip pat sovietmečiu kultiniais laikytų vertimų kanonizacija mūsų dienomis.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.