Šiame straipsnyje keliu du su etika susijusius klausimus. Pirma, ar etiška buvo versti žodžiu taip, kaip buvo verčiama Sovietų Estijos akademiniuose kino klubuose, kuriuose XX amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje buvo rodomi ir sinchroniškai verčiami Vakarų filmai, uždrausti rodyti viešai kino teatruose. Antra, ar etiška reaguoti į to meto vertėjų pastangas kuo geriau atlikti savo darbą taip, kaip po penkiasdešimties metų auditorija sureagavo į konferencijoje skaitytą mano pranešimą. Straipsnyje aptariama to meto neprofesionalaus vertimo praktika neatitinka šiandienių vertimo etikos reikalavimų (tikslumo, nešališkumo ir kt.). Tuo metu verčiant nebuvo naudojamasi ir šiuolaikinėmis vertimo žodžiu technikomis (trumpinimu, praleidimu ir pan.). Vertėjai tarpkultūrinę komunikaciją taikė kūrybiškai, bet ar šitaip elgtis buvo etiška? Tokia praktika užtikrino prieigą prie žinomų kinematografijos darbų: jeigu šie filmai nebūtų buvę verčiami žodžiu, jų peržiūros originalo kalba galėjo apskritai nevykti. Vertėjų pastangų rezultatą lėmė numanomi žiūrovų lūkesčiai. 2022 metais vykusioje konferencijoje mano pranešimas apie tokį filmų vertimą žodžiu žiūrovus prajuokino.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.