Straipsnyje nagrinėjama vertimo politika Vakarų Europos konstituciniuose teismuose. Šiuose teismuose, veikiančiuose vienakalbėse sistemose, naudojami sklaidos vertimai kaip abipusės įtakos strategijos dalis. Straipsnyje siekiama išryškinti neatitikimą tarp to, ką konstitucinis teismas ketina išversti, ką teismas iš tikrųjų išverčia ir kaip tą priima analogiškas teismas kitoje teisinėje sistemoje. Taip pat pabrėžiama, kaip šiuose teismuose suprantamas vertimo autentiškumas ir kaip ši samprata veikia normatyvumą. Pažymėtina, kad net ir laisvai interpretuojant vertimo autentiškumą, šie vertimai turi – nors ir netiesioginį – norminamąjį poveikį.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.