Tęsiant „Vertimo studijose“ (Nr. 7, 8, 11) pradėtą Latvijos vertimo istorijos temą straipsnyje aptariama vertimo situacija Latvijoje XIX a. pradžioje – XX a. pabaigoje. Šis laikotarpis išsiskiria vertimų, ypač skelbiamų periodiniuose leidiniuose, gausa. Vokiečių kalba pamažu praranda vyraujančią padėtį kaip šaltinio ir tarpinė kalba, pirmą poziciją užleisdama rusų kalbai. Be to, verčiama ir iš kitų originalo kalbų, vertimų laukas plečiasi. Šiuo laikotarpiu pastebima ir dar viena tendencija –gerokai didesnis dėmesys verčiamų originalų kokybei ir jų šiuolaikiškumui.
Dar viena laikotarpio ypatybė – keičiasi vertėjų karta, atsiranda nemažai moterų vertėjų. Vertėjais dirba visi žymiausi latvių rašytojai, kurie ilgainiui virsta vertėjais profesionalais. Verstinėse knygose dažnai randame vertėjų parengtus įvadus arba paaiškinimus knygos gale. Atsiranda nemažai to paties kūrinio paralelinių vertimų, kai kurių knygų yra daugiau dešimties vertimo variantų. Verčiami įvairių žanrų tekstai, akivaizdus tradicinis latvių domėjimasis dramos kūriniais. Taip pat ir specializuota žemės ūkio literatūra. Vertimo strategijos kito: savinimo strategiją keitė ištikimybės originalui principas, ryškėjo tendencija taikyti svetiminimo strategijos elementus.