Šiame straipsnyje lietuvių kalbos veiksmažodžio priešdėliai tirti remiantis Peterio Svenonio metodologija. Lietuvių kalbos priešdėliai pasižymi tuo, kad juose sangrąžos dalelytė -si- juda iš veiksmažodžio galo į poziciją tarp priešdėlio ir veiksmažodžio, tačiau tokia sangrąžos vieta bei priežastys, kodėl sangrąža nekyla virš tam tikros ribos sintaksiniame medyje, lieka neaiškios.
Straipsnyje pirmiausia atskleidžiamas frazinis visų lietuvių kalbos veiksmažodžio priešdėlių statusas. Toliau, taikant Svenonio kriterijus, priešdėliai suskirstomi į dvi grupes: leksinius ir superleksinius priešdėlius. Leksiniai priešdėliai kilo iš prielinksnių: jie gali suteikti tiek tiesioginę, tiek perkeltinę reikšmę. Superleksiniai priešdėliai kilo iš dalelyčių: jie gali eiti prieš leksinius priešdėlius sintaksiniame medyje, o jų perteikiama reikšmė nebūna perkeltinė. Remiantis Aleco Marantzo (1988) idiomos konstravimo principu, parodoma, kad sintaksiniame medyje leksiniai priešdėliai atsiranda (angl. merge) po veiksmažodžio, tačiau juda į poziciją prieš veiksmažodį, kad įgautų rezultato reikšmę, o superleksiniai priešdėliai atsiranda prieš veiksmažodį. Skirtinga priešdėlių atsiradimo vieta paaiškina sangrąžos vietą veiksmažodžio struktūroje: sangrąža visuomet lieka veiksmažodžio komplekso viduje kaip fizinis veiksnio pėdsakas (angl. trace).