Straipsnyje nagrinėjama žmogiškoji interakcija per konfliktą, nes būtent konfliktas yra suvokiamas kaip neatsiejama ir prigimtinė žmogiškosios egzistencijos dalis.
Tyrimo tikslas yra atpažinti tam tikras konfliktinės komunikacijos taktikas ir jų kalbinės raiškos priemones anglų ir rusų homo loquens (liet. kalbantis žmogus), įtraukto į konfliktinę situaciją, kalbėjime. Tirti pasirinktos šiuolaikinės anglų ir rusų dramos, kuriose analizuojami konfliktai ir juose pasitaikančios konfliktinės komunikacijos taktikos. Tiriamos in-yer-face teatro atstovų Marko Ravenhillo, Philipo Ridley’io ir Davido Ridley’io dramos, taip pat naujosios dramos atstovo Ivano Vyrypajevo dramos. Drama kaip tyrimo medžiaga vertinga tuo, kad joje tiksliai ir išsamiai perteikiamos žmogiškosios tarpusavio sąveikos ypatybės ir atskleidžiama interaktantų bendravimo kultūra. Nepaisant bendrų bruožų, būdingų in-yer-face teatrui ir naujajai dramai, matyti, kad interaktantai išsaugo gebėjimą atskleisti savo priklausomybę skirtingoms kultūroms ir skirtingomis vertybių sistemomis.
Pagrindinis dėmesys straipsnyje yra sutelktas į taktikas, sukeliančias konfliktinę komunikaciją ir įspėjančias apie interaktantų tikslų ar jų mentalinių reprezentacijų nesutapimą. Tyrimas remiasi Geoffrey’io Leecho mandagumo principu ir maksimomis, kurios jį sudaro, taip pat Penelope’ės Brown and Stepheno Levinsono negatyviojo ir pozityviojo mandagumo sąvokomis.
Straipsnyje prieinama prie išvados, kad rusų homo loquens dažniausiai pažeidžia pritarimo (angl. approbation), neišreikštos nuomonės (angl. opinion-reticence) ir takto (angl. tact) maksimas, tai suvokiama kaip konfliktinę komunikaciją sukelianti taktika, o anglų homo loquens, įspėjantis apie savo ketinimą pradėti konfliktą, rečiau pažeidžia takto maksimą, bet taip pat, kaip ir rusų homo loquens, nepaiso pritarimo ir neišreikštos nuomonės maksimų. Maksimų pažeidimas pradeda konfliktinę komunikaciją ir sukelia grėsmę tiek anglų, tiek rusų homo loquens pozityviajam ir negatyviajam mandagumui.