Straipsnyje tiriama šešių būdo prieveiksmių pozicija anglų, ispanų ir lietuvių kalbose. Remiamasi generatyvinės sintaksės metodologija, pagal kurią prieveiksmis sintaksiniame medyje yra laikomas viena stabiliausių kalbos dalių, padedančių nusakyti veiksmažodžio poziciją sakinyje. Taip pat remiamasi Anne Rochette (1990) prieveiksmių klasifikacija, pagal kurią prieveiksmiai gali užimti vieną ar kelias iš šių pozicijų: pradinę (angl. initial), už veiksmažodžio grupės ribų (angl. VP-external/ Aux) arba veiksmažodžio grupės viduje (angl. VP-internal). Tekstyno duomenų tyrimas atskleidė, jog žemiausią vietą prieveiksmių hierarchijoje užimantys anglų kalbos prieveiksmiai well ir fast ne visada eina veiksmažodžio grupės viduje, bet gali eiti ir prieš veiksmažodį, tai leidžia manyti, kad jie gali būti ir aukštesnę vietą sakinio narių hierarchijoje užimantys vienetai. Taip pat buvo pastebėta, jog būdo prieveiksmiai ispanų ir lietuvių kalbose kartais užima skirtingas pozicijas sakinyje nei jų angliški atitikmenys ir todėl priklauso skirtingoms prieveiksmių klasėms. Pavyzdžiui, anglų ir ispanų kalbų prieveiksmiai priklauso IV prieveiksmių klasei, o lietuvių kalbos atitikmenų pozicija sakinyje leidžia juos priskirti I klasei. Straipsnyje pabrėžiama, kad anglų ir ispanų kalbų prieveiksmiai dažniausiai eina tik dviejose pozicijose, t. y. iš karto prieš veiksmažodžio grupę ir jos viduje. Lietuvių kalboje prieveiksmių pozicinė įvairovė yra didžiausia, kuri, manytina, yra susijusi su perteikiamos informacijos kalbančiojo požiūriu svarba.