Šiame straipsnyje analizuojama dviejų lietuvių kalbos mentalinių veiksmažodžių manyti ir suprasti formų (vienaskaitos ir daugiskaitos 1-ojo ir 2-ojo asmens, imperatyvo ir neveikiamosios rūšies nederinamojo dalyvio formos) semantinė-funkcinė įvairovė rašytiniame ir sakytiniame diskursuose, siejama su (inter)subjektyvizacijos ir pragmatikalizacijos procesais. Tyrimo rezultatai rodo, kad kvalifikuojamoji tiriamųjų mentalinių veiksmažodžių reikšmė, koreliuojanti su komplementinio predikato vartosena, patvirtina mentalinių veiksmažodžių formų poslinkį (inter)subjektyvizacijos procese. Ši reikšmė žymi nebe mąstymo, manymo ar supratimo procesą (nekvalifikuojamoji reikšmė), bet autoriaus vertinimą, kiek kalbama situacija atitinka tikrovę ir kokie žinių šaltiniai pasitelkiami vertinimui, t. y. žymi epistemiškumą. Kvalifikuojamoji mentalinių veiksmažodžių reikšmė, koreliuojanti su parentezinio predikato vartosena, rodo tolesnį mentalinių veiksmažodžių poslinkį (inter)subjektyvizacijos procese, kurio rezultatas yra pragmatikalizacija, pasireiškianti mentalinių veiksmažodžių adverbialine distribucija, pasikeitusiu struktūriniu statusu ir pragmatinėmis reikšmėmis. Vertinant mentalinių veiksmažodžių manyti ir suprasti formų analizės rezultatus rašytiniame ir sakytiniame diskursuose matyti, kad abiejų veiksmažodžių pažangą pragmatikalizacijos ir (inter)subjektyvizacijos procesuose rodo pastarųjų veiksmažodžių parentezinė vartosena sakytiniame diskurse. Vis dėlto dažna mentalinių veiksmažodžių formų vartosena nekvalifikuojamąja reikšme rašytinėje kalboje patvirtina tirtųjų mentalinių veiksmažodžių formų semantinę-funkcinę kaitą kaip dar vykstantį procesą, o ne aptariamų procesų rezultatą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.