Dažno dvikalbio žodyno megastruktūros lygmenyje pateĩkiama priedų, skirtų vienõs ar abiejų gretinamų kalbų gramatikos aprašams, toponimams ir dažniausiai vartojamiems sutrumpinimams. Makrostruktūros ir mikrostruktūros lygmenyse įtráukiama nemažai su tam tikra pažintine sritimi susijusios leksikos (etnografijos, istorijos, geografijosir t. t.), tad siekiant ją paaiškinti pateĩkiama nemažai įvairios enciklopedinės informacijos. Pastaruoju metu Europos leksikografai diskutuoja apie tai, kad žodynuose iš viso derėtų vengti priedų, o juose esančią informaciją pagal galimybes įtraukti į patį leksikografinio leidinio tekstą. Tokia nuostata grindžiama tuo, jog kiekvienas papildomos informacijos šaltinis žodyne pareikalauja iš naudotojo papildomų laiko ir energijos sąnaudų. Kita vertus, naudotojas gali būti nesusipažinęs arba per mažai susipažinęs su žodyno struktūra ir nežinoti, jog papildomą informaciją galima susirasti ne žodyno tekste, o prieduose. Šio straipsnio tikslas, remiantis analitiniu ir aprašomuoju metodu, panagrinėti keturis žodynus: B. Piesarsko Didįjį lietuvių–anglų kalbų žodyną (2006), A. Lyberio Lietuvių–rusų kalbų žodyną (2015), D. Melnikienės Didįjį lietuvių-prancūzų kalbų žodyną (2012) ir E. Jakaitienės bei E. Berg-Olsen Lietuvių-norvegų kalbų žodyną (2016) geografinių žinių pateikimo aspektu: įvertinti šių žinių pateikimą visuose struktūriniuose lygmenyse: viso leidinio (megastruktūroje), korpuso (makrostruktūroje) ir straipsnio (mikrostruktūroje).