Santrauka
Pavyzdiniai įstatymai plačiai naudojami tarptautinėje praktikoje kaip teisės harmonizavimo priemonė. Būdamas teisiškai nebūtinas, pavyzdinis aktas sulaukia didesnės sėkmės ten, kur šalys vengia imperatyvaus poveikio. Jo statusas ne visada leidžia užtikrinti visišką normatyvinį vieningumą. Šį įrankį būtina sumaniai panaudoti užsibrėžtiems uždaviniams spręsti. NVS pavyzdiniai aktai yra visiškai deramas suartėjimo būdas, nes atsižvelgia į nacionalinius savitumus ir remiasi valstybių tarpusavio bendradarbiavimo sukaupta patirtimi, išlikusia nuo TSRS laikų. Pagrindinis pavyzdinių aktų kūrimo subjektas yra NVS tarpparlamentinė asamblėja, kurią sudaro šalių narių deputatų delegacijos. Todėl ji visiškai kompetentinga kurti įstatymų projektus. Jai vadovaujant buvo priimta daugiau kaip 300 pavyzdinių aktų, tarp kurių yra tiek labai sėkmingų, tiek ir nevykusių. Pastariesiems, deja, priklauso ir tiriamasis civilinės teisenos pavyzdinio kodekso projektas. Jo kūrėjų sumanymu dokumentą turėjo sudaryti 1131 straipsnis ir kompleksiškai reguliuoti visus sričių aspektus. Jis turėjo tapti ne tik teisės, naudojamos tarpvalstybiniam bendradarbiavimui, harmonizavimo priemone, bet ir pasiūlyti geriausių pavyzdžių, nagrinėjant valstybės vidaus klausimus. Galiausiai buvo priimta tik akto koncepcija ir struktūra, darbas rengiant visą jo tekstą buvo sustabdytas. Mūsų nuomone, taip atsitiko ne dėl to, kad šalys nenorėjo bendradarbiauti proceso srityje, o todėl, kad jos orientavosi į pavienius (atskirus) jo klausimus, negalėjo arba manė, kad netikslinga skirti lėšų tokiam dideliam projektui kurti, be to, jis nereikalingas, nes šalys priėmė savus naujus procesų kodeksus. Tuo remiantis pats pavyzdinis įstatymų kūrimas nėra smerktinas (neteisingas), reikia tik juos kurti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir reikiamos apimties.
