Straipsnyje aptariama teisės doktrinoje nagrinėjama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija valstybės ir bažnyčios santykių klausimais. Išskirtinis dėmesys teikiamas valstybės ir bažnyčios atskirumui, kaip tariamai ypatingam Lietuvos konstitucinės jurisprudencijos bruožui. Konstitucinė jurisprudencija analizuojama, atsižvelgiant į politinėje filosofijoje identifikuojamą valstybės neutralumo principų sampratą. Identifikuojamos rizikos, susijusios su valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimo konstitucinės idėjos plėtojimu valstybės neutralumo principo kontekste.