Straipsnyje nagrinėjamas vienas iš „sunkiųjų“ vertikaliųjų apribojimų konkurencijos teisėje – lygiagrečios prekybos draudimas (ribojimas), koncentruojantis į tokio pobūdžio susitarimų vertinimą farmacijos sektoriaus kontekste. Straipsnyje atskleidžiama, kad dėl specifinės ekonominės ir teisinės farmacijos sektoriaus aplinkos lygiagrečios prekybos ribojimo susitarimai ne visada turėtų būti laikomi antikonkurenciniais. Diskutuojama, kiek yra pagrįsta, kad tokio pobūdžio susitarimų itin neigiamas vertinimas yra labiau nulemtas Europos Sąjungos vidaus rinkos integracijos tikslo nei teisinės ar ekonominės logikos.
Te article examines one of the hardcore vertical restraints in competition law – prohibition (restriction) of parallel trade, with the focus on the assessment of such agreements within the context of pharmaceutical industry. The article discloses that due to the very specific economical and legal environment of the pharmaceutical sector, agreements restricting parallel trade should not be condemned as anticompetitive in all cases. It is discussed whether it is reasonable that extremely negative attitude towards such agreements is more conditioned upon the European Union’s internal market integration goal than legal or economic logic.