Straipsnio tikslas – apibūdinti socialinę Vinco Mykolaičio-Putino aplinką, išskirti pagrindinius socialinius ryšius, apžvelgiant jo laiškų korpusą; interpretuoti, kokį rašytojo santykių žemėlapį rodo laiškai ir kaip jie gali veikti (ar veikia) literatūrinę kūrybą. Peržiūrėti autoriaus egodokumentai, rašyti 1910–1967 m. ir saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve, Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraštyne. Nemažą laiškų skaičių įmanoma klasifikuoti pagal tam tikrus bruožus: adresatus (artimieji, giminės, kolegos, studijų draugai, nepažįstamieji, redaktoriai ir vertėjai), turinį (dalykinis, santykio palaikymo, egocentriškas, estetinis). Adresatų tipai formuoja ir šio straipsnio struktūrą, nes tyrimas orientuotas į socialinę, o ne istorinio laikotarpio apžvalgą.
Laiškai, leidžiantys megzti dvikryptį santykį, tuo metu funkcionavo kaip prieinamiausia komunikacijos forma, naujienų susižinojimo ir emocinio palaikymo priemonė. V. Mykolaitis-Putinas retai kada būdavo susirašinėjimo iniciatorius, bet jausdavo pareigą atsakyti į gautus laiškus, bent jau pažįstamiems žmonėms. Vieni įdomiausių laiškų – gerbėjų, neturinčių apčiuopiamo ryšio su rašytoju; čia išsakomas susižavėjimas literatūrine kūryba, siūloma ją išversti, siunčiami kūrybiniai bandymai, kartais kritikuojama (retai, nebent anonimiškai). Kodėl visa tai rašoma – ypač sovietmečiu, kai daugelis okupuotoje Lietuvoje likusių gyventojų nedrįsta ne tik rašyti, bet ir daugeliu temų kalbėtis šeimose? Laiškų parašoma ir iš užsienio, ir iš tremties, bet kitais sumetimais – norint užmegzti dalykinius ryšius arba prašant pagalbos. Laiškuose išsakomos problemos paliko pėdsaką ir paties V. Mykolaičio-Putino savistaboje – vėlyvajame dienoraštyje (1961–1967), nors jame rašoma atviriau, literatūriškiau, įrašuose daugiau metafizinės problematikos negu laiškuose.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.