Straipsnyje pristatoma per pusiau struktūruotus ir giluminius interviu surinkta medžiaga, nusakanti pabėgėlių musulmonių patirtį – jų sąveiką su Lietuvos visuomene ir išgyvenamą kitoniškumo, svetimumo jausmą. Jos jaučiasi atstumiamos dėl išvaizdos, religijos, kalbos. Pabėgėlės patiria diskriminaciją darbe, viešosiose erdvėse, viešajame transporte, o jų vaikai – mokyklose. Straipsnyje siekiama parodyti, kaip šis svetimumas pabėgėlių moterų internalizuojamas, kaip jos ne tik patiria savo kitoniškumą, bet ir su juo tapatinasi. Musulmonės pabėgėlės saistosi su priimančia visuomene ir siekia save įprasminti; jų saistymosi praktikoms įtakos turi tarpusavyje susijusios tapatybinės kategorijos: lytis, religija, rasė, pabėgėlio statusas. Musulmonės konstruoja savo tapatybę remdamosi panašumu ir skirtingumu nuo vietos visuomenės, jos randa būdų patiriamam svetimumo pojūčiui sušvelninti. Vis dėlto dažnai, susidūrusios su Lietuvos visuomene, pabėgėlės musulmonės, ypač nemokančios lietuvių ar kitos plačiau paplitusios kalbos, jaučiasi stigmatizuojamos, o neigiamos patirtys, pavyzdžiui, smerkiantys žvilgsniai, įžeidimai ar priešiški fiziniai veiksmai (pastūmimas, apspjovimas), verčia jas užsisklęsti.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.