Pasakų sekėjos moterys ir jų repertuaro ypatumai

Santrauka

Įvairių tautų etnografiniai duomenys rodo, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje tarp pasakotojų dominavo vyrai: jie, gyvendami mobiliai, turėjo daugiau galimybių išgirsti naujų tautosakos kūrinių. Moterys dažniau atlikdavo tarpininkių vaidmenį: jos išlaikydavo ir perduodavo vyrų kuriamas, iš tolimesnių apylinkių parnešamas ir sekamas pasakas. Ir nors jų įtaka pasakų sekimo tradicijai yra ženkli, lietuvių folkloristikoje pasakų sekėjos moterys nėra sulaukusios tiek dėmesio kiek dainų atlikėjos. Moterims būdingas išskirtinis jautrumas aplinkai, emocionalumas, ir tai veikia jų pasakojimo stilistiką. Namų rutina, rūpestis vaikais, žemesnė socialinė padėtis lokalinėje kaimo bendruomenėje darė didelę įtaką jų mėgstamų sekti pasakų repertuarui. Moterų pasakojimo erdvė susijusi su artimiausiais šeimos nariais – vaikais. Įsitraukusios į mažųjų ugdymo procesą, motinos įvairaus augumo vaikams intuityviai parinkdavo jų amžiui tinkamų žanrų, siužetų ir sudėtingumo pasakas. Jos sekdavo tokias pasakas, kurių pagrindinės veikėjos būdavo mergaitės, neretai skriaudžiamos, užimančios žemą socialinę padėtį. Pasakojančios moterys, merginos drauge vakarodavo ir dirbdavo smulkius verpimo, nėrimo darbus. Taip mergaitės įsidėmėdavo vyresnių moterų sekamų pasakų personažus, jų veikėjoms būdingus stereotipinio elgesio modelius ir vėliau galėdavo jau pačios pasakoti šiuos kūrinius, juos perduoti savo atžaloms. Taip moterys formavo savitą pasakų sekimo kultūrą, išskirtinę tiek pasakų repertuaru, tiek pasakojimo stilistika.

Šiame straipsnyje siekiama įvertinti lietuvių pasakų sekėjų moterų vaidmenį tradicinėje bendruomenėje, bendrais bruožais apibūdinti moterų sektų pasakų repertuaro tendencijas. Tyrimas atliekamas pasitelkiant konteksto analizę. Chronologinės tiriamosios folkloro ir etnografinės medžiagos ribos apima laikotarpį nuo XIX a. iki XX a. antros pusės, analizei pasitelkiami ir vienos pateikėjos, kurios pasakos fiksuotos XXI a., kūriniai ir biografijos detalės.